Hell Yeah
Ką aš dabar galvoju? Hm... ,net nežinau kaip atsakyti. Kažkodėl gerklėje įstrigo gniutulas, bet aš nepasiduodu emocijoms ir dėstau savo mintis toliau. Ką tik prisiminiau labai gerą frazę,tik nepamenu kas ją pasakė: ,,Ne visi kurie klajoja yra pasiklydę“. Kad ir kaip keistai nuskambės, bet aš esu mačiusi tik vieną klajojantį – save. Man patinka klajoti. Kaip drugeliui pievoje, kaip bitei, ieškančiai žiedų, kaip elgetai, neturinčiam kur eiti. Štai ir vėl – mano mintys taikosi pabėgti. Jos dūzgia taip, jog rodos, net girdisi. Ogi vieną nutvėriau už mažos kojelės tačiau pasidaro gaila ir ją paleidžiu. Ji nubėga ir susilieja su kitomis mano mintimis. Kas čia vyksta? Jos savo mažais delniukais iškelia mane ir skriejame virš miesto. Vėjas plaiksto mano plaukus, o širdyje...tuoj paklausiu. –Tuk tuk,ką jauti? Jai gera. Saulėlydis. Raudonos lūpos šypsosi. Skrendame saulės link, o, kad tik nenudegtume sparnų. Aš švelniai perbraukiu sparno plunksnas. Jos tokios švelnios! Staiga kažkas aptaško mane, o pažvelgus žemyn nustembu – tai delfinas. Jis sugriežia ir aš jam nusišypsau. Atsisuku – o delfinas ore padaro įspūdingą salto. Paploju ir skriejame toliau. Kas čia dabar? Apsidairau ir pamatau, jog neturiu sparnų, jokio vandens aplinkui ir jokios saulės šviesos. Aplinką apšviečia tik deglai ir pamatau niūrias pilies sienas. Mano įspūdinga, nėriniuota suknelė plaikstosi. Nusišypsau. Kur dar sugalvos mane nunešti mintys? Bėgu prie salės durų, jas atidarau ir išvystu tuščią patalpą.aplinkiu vien tik tyla. Įsiklausau: ,, paliesk stiklą“ tylus balselis taria, o jo žodžiai nuaidi tuštumoje. Ieškau stiklo. Apsisuku. Pamatau didelį veidrodį, uždengtą baltu audeklu. Numetu jį sau po kojomis ir negaliu atsigėrėti: auksiniai rėmai,puošti aukso šakomis su mažyčiais lapeliais, kraštuose matosi vikrios ir nagingos rankos išraižymai ir nors veidrodis ir didelis, šie kruopštūs ir meniški padailinimai padaro veidrodį dar didingesnį. Jis tiesiog šviečia. Staiga prisimenu žodžius ir atsargiai paliečiu stiklą. Mano ranka tarsi paliečia vandens paviršių. Pirštus nutvilko stingdantis šaltis, ir štai – ranka su ilga rankove iki pat žemės tarsi atsiduria kitoje erdvėje. Apsidairau. Nebijok....,- kažkas taria man. Pasisuku į stiklą ir atsidususi žengiu...šalta taip lyg....o dieve! Man jau nebejuokinga. Aš esu netoli prarajos vidury ledyno, tačiau vedina smalsumo žengiu tolyn – į nenusakomo dydžio pilį. Keista, aplink nei vieno sargybinio. Ką čia sargybinio – aplink nei gyvos dvasios. Atveriu milžiniškus vartus ir einu ilgais, sušalusiais sodais. Medžių šakos atrodo baugiai. Staiga pajuntu, kaip mane paliečia šalta, tačiau švelni ranka. Nusigąstu. Bet atsisukusi nepamatau nieko, nei gyvos dvasios. Noriu apsisukti ir bėgti atgal, tačiau žinau, kad išėjimo nerasiu. Nori nenori tenka eiti tolyn. Į nežinią. Kas manęs laukia? Ką šįkart man iškrės mano padūkėlės mintys?
Pagaliau prieinu prie pat pilies durų. Sustoju. Ar verta eiti? Kas manęs laukia už šių didelių durų? Tačiau smalsumas nugali – atidarau duris ir jos girgždėdamos atsiveria. Noriu žengti žingsnį, bet susilaikau,nes apačioje pamatau ne grindis, o didžiulę, tamsią prarają. Štai ir vėl – pajuntu šaltą ranką sau ant kojos, po to jų vis daugėja. Mano širdis suspurda iš baimės. Nurimk, širdie, čia tik mintys. Jos kyla kojomis aukštyn, kol pasiekia mano ausį ir tyliai sušnabžda : ,,šok“. Noriu sušukti garsiai ,,NE!“ bet neišdrįstu. Jau būčiau išdrįsusi nušokti, bet kažkas mane pastumia ir tyliai suklikusi krentu žemyn, o mintys krenta šalia ir nepaleidžia manęs. Visi suknelės nėriniai ir ilgos rankovės plaikstosi kaip pašėlę. Liaujuosi laikyti rankomis plaukus ir ištiesiu rankas į šonus – lyg sparnus. Užsimerkiu. Vėjas plaiksto plaukus ir suknelę. Mano mintys ima rimti. Atsimerkiu – kiek laiko krentame? Jau kokias dvi minutes. Tačiau man gera, todėl ir vėl užsimerkiu. Staiga įkvepiu ir pakeliu galvą. Apsidairau. Aš savo kambaryje! Jokių sparnų, jokios suknelės ilgomis rankovėmis. Vien tik mano kambario vienuma. Pastebiu, kaip išlenda viena mintis, ir kai bandau sugrūsti ją atgal, ji man paslaptingai nusišypso:-iki kitos kelionės!- sako ji man. O aš tiesiog nueinu iki savo rūbų spintos ir ją pradariusi pamatau nėriniuotos medžiagos kraštą. Nusišypsau. Raudonos lūpos šypsosi.
